.png)
Turinys
Kartais namų savininkai dėl trūkinėjančių sienų kaltina apdailininkus ar netinkamai parinktą tinką, bet dažnai priežastis slypi giliau - taip atsitinka dėl „sėdančių" pamatų. Pamatai turi remtis į tvirtą gruntą, būtent dėl to reikalingi geologiniai grunto tyrimai. Negalima pasikliauti greta esančių pastatų duomenimis, grunto tyrimai būtini iš to ploto, kuriame bus namas.
Jeigu sklypo reljefas buvo lygintas ir jame vyrauja supiltinis gruntas, pamatai turi siekti tvirtą nejudintą žemę. Namo apkrovos remiasi ne į pamatus, o į gruntą po pamatais.
Pamatus projektuojantis specialistas atsižvelgia į grunto savybes ir antžeminės pastato dalies apkrovas, gruntinio vandens lygį - pagal tai parenkamas pamatų tipas. Taip pat vertinamas grunto pobūdis (molis, žvyras, smėlis, durpės, mišrus gruntas), jo plėtimasis, įšalo gylis, reljefas. Kai kalbame apie grunto plėtimąsi, turimas omenyje jo judėjimas šąlant ir atšylant - vienaip elgiasi smėlingas gruntas, kitaip - molingas, kuriame yra didelis kiekis drėgmės.
Pamatų tipas priklauso ir nuo gruntinio vandens lygio, nes, jeigu gruntinis vanduo slūgso negiliai, kapiliarinė drėgmė nesunkiai pasiekia paviršių, o grunte esančiam vandeniui sušąlus, gruntas plečiasi apie 10 proc., o šylant - traukiasi.
Pagal pamatų gylį skiriami seklieji pamatai, kurie gali būti juostiniai monolitiniai, mūriniai - blokelių ir gilieji pamatai - poliniai, gręžtiniai.
Individualaus namo apkrovoms dažniausiai užtenka sekliųjų pamatų. Seklieji pamatai įrengiami iš monolitinio betono arba surenkamų blokelių. Jeigu reikia gilių pamatų, naudojama gręžtinių polinių pamatų konstrukcija. Taip pat populiarėja plokštieji pamatai, nes į juos integruojama grindinio šildymo sistema.
Monolitinio betono juostiniai pamatai
Svarbiausia, kad pamato pagrindas remtųsi į tvirtą gruntą ir būtų žemiau įšalo gylio. Laikoma, kad Lietuvoje įšalo gylis yra apie 1,2 m gylyje, priklausomai nuo vietovės.
Juostiniai pamatai įrengiami naudojant lentų klojinius. Šis pamatų įrengimo būdas tradicinis ir laikomas šiek tiek pasenusiu, tačiau tai patikimas ir laiko patikrintas būdas, juostiniai pamatai tvirti ir stabilūs, laiko dideles apkrovas.
Užstatymo plote nuimamas augalinio grunto ir pamatų įgilinimo sluoksnis. Nužymėtu pamatų perimetru sutankinamas gruntas, klojamos kieto putplasčio plokštės, montuojami klojiniai. Į klojinių vidų klojama armatūra, jos paskirstymas, tankis ir skersmuo turi būti nurodyti pamatų projekte.
Nereikia baimintis parūdijusios armatūros - tokia geriau sukimba su betonu.
Juostiniai monolitiniai pamatai yra tvirti, stabilūs, atlaiko dideles apkrovas, tačiau, lyginant su blokelių pamatais, juos įrengti kainuoja brangiau ir trunka šiek tiek ilgiau.
Betono klasę pamatams irgi nurodo projektuotojas, paprastai individualių namų statyboje pamatams naudojamas C16/20 klasės betonas. Žinotina, kad pilant betoną į pamatus, jo temperatūra turi būti ne žemesnė kaip +5 laipsniai C, kai oro temperatūra yra ne žemesnė kaip -3 laipsniai, esant žemesnei oro temperatūrai, betono temperatūra turi būti ne žemesnė kaip +10 laipsnių C. Užpiltas betonas sutankinamas, jei reikia, pirmas 4 valandas apsaugomas nuo šalčio, kad užpilto mišinio temperatūra ženkliai nenukristų.
Plokštuminiai pamatai
Plokštuminiai pamatai – po visu pastatu įrengiama gelžbetoninė plokštė, kuri kartu gali būti pirmojo aukšto grindų pagrindas. Pastato apkrovos perduodamos ne atskiromis juostomis ar poliais, o visu pamato plotu. Dėl to sumažėja netolygaus sėdimo pavojus, tačiau silpnas durpingas, organinis ar nesutankintas supiltinis gruntas po plokšte palikti negali būti.
Nuėmus augalinį gruntą, pamato vietoje formuojamas skaldos arba žvyro pagrindas. Individualiems namams jo storis dažniausiai būna 20–40 cm. Užpildas pilamas 10–20 cm sluoksniais ir kiekvienas jų sutankinamas. Pagrindo viršus išlyginamas pagal projektines altitudes, nes vėliau plokštės aukščio paklaidų betonu ištaisyti negalima.
Po plokšte klojamas apkrovas atlaikantis polistireninis putplastis. Šilumos izoliacijos storis dažniausiai siekia 15–30 cm, tačiau parenkamas pagal pastato energinius skaičiavimus. Pamato perimetre izoliacija kartu sudaro bortą ir nutraukia šilumos tiltą tarp gelžbetoninės plokštės bei lauko grunto.
Individualaus namo plokštės centrinės dalies betono storis dažniausiai būna 15–20 cm. Po išorinėmis ir vidinėmis laikančiosiomis sienomis formuojamos pastorintos 30–50 cm aukščio bei 30–60 cm pločio briaunos. Jos padidina plokštės standumą ir paskirsto sienų apkrovas didesniame plote.
Plokštė dažniausiai armuojama apatiniu ir viršutiniu tinklais. Naudojami 8–12 mm skersmens strypai, išdėstyti abiem kryptimis kas 15–20 cm. Pastorintose briaunose montuojami 12–16 mm išilginiai strypai, sujungti 6–8 mm apkabomis. Papildoma armatūra dedama po laikančiosiomis sienomis, kolonomis, židiniu, laiptais ir kitose koncentruotų apkrovų vietose. Armatūros kiekis nustatomas skaičiavimais, todėl vienodas tinklas visai plokštei tinka ne kiekvienam namui.
Prieš armavimą po pamatu nutiesiami nuotekų vamzdžiai ir įrengiami vandentiekio bei elektros įvadai. Jų išėjimo vietos turi sutapti su sanitarinių prietaisų, techninės patalpos ir elektros skydelio padėtimi. Pakeisti vamzdžių vietą po plokštės išbetonavimo yra sudėtinga.
Grindinio šildymo vamzdžiai gali būti tvirtinami prie viršutinio armatūros tinklo ir užbetonuojami plokštėje arba vėliau montuojami atskirame grindų sluoksnyje. Pirmasis būdas sumažina grindų konstrukcijos storį, bet padidina plokštės šiluminę inerciją ir apsunkina sistemos remontą.
Plokštuminiams pamatams dažniausiai naudojamas C25/30 klasės betonas. Visą konstrukciją geriausia išbetonuoti be pertraukų. Mišinys sutankinamas vibratoriumi, paviršius išlyginamas, o kietėjantis betonas saugomas nuo greito išdžiūvimo ir šalčio. Klojinius galima nuimti betonui pakankamai sukietėjus, tačiau sienų montavimo pradžia nustatoma pagal betono stiprėjimą, temperatūrą ir konstruktoriaus nurodymus.
Surenkami blokelių pamatai
Kai žemės sluoksnius sudaro silpnesni gruntai, dažniausiai įrengiami poliniai gilieji pamatai - tai reiškia, kad pamatus sudaro dvi dalys: poliai ir juos jungianti antžeminė dalis - rostverkas, dar kitaip vadinama antžeminė sija. Poliai gali būti gręžtiniai, spaustiniai arba kaltiniai, priklauso nuo grunto ypatumų ir polių gylio.
Pamatinių polių gręžimas.
Atstumas tarp gretimų gręžinių centrų turi siekti 1-2,5 m. Populiariausias gręžinio skersmuo - 30 cm, bet gali būti ir 45 ar 60 cm. Gręžinio gylis priklauso nuo grunto, paprastai siekia 2-4 m gylį, jei reikia ir daugiau. Poliai armuojami suvirintu ar surištu erdviniu karkasu. Jis neturi liestis prie gręžinio sienelių ir dugno. Prieš betonavimą gręžinio dugnas sutankinamas. Poliai užpilami betonu, po būsimais namo pamatais pravedamos inžinerinės sistemos. Užstatymo plotas sutankinamas, ir iš blokelių montuojamas rostverkas. Blokelių dugne klojamos kieto ekstruzinio ar kitokio putplasčio plokštės.
Surenkami pamatų blokeliai.
Lietuvos rinkoje yra keli pamatinių blokelių gamintojai, pamatų blokeliai gaminami iš betono, keramzitbetonio, akytojo betono. Jie iš esmės nesiskiria, tai yra tuščiaviduriai liktiniai klojiniai, kurie armuojami ir užpildomi betonu. Svarbiausias blokelių pasirinkimo parametras turėtų būti jų atsparumas gniuždymui, šis parametras turi būti nurodytas pamatų projekte. Taip pat svarbu tikslūs blokelių matmenys, kad jie tvirtai sukibtų vienas su kitu per išėmas.
Paprastai standartinio aukščio pamatui klojamos 2-3 blokelių eilės, bet tai priklauso nuo pamato ir blokelių aukščio.
Surenkamų pamatų privalumas tas, kad, palyginti su monolitiniais, juos įrengti greičiau ir pigiau. Ši konstrukcija gyvenamajam namui viena tinkamiausių, tačiau tokiems pamatams įrengti reikalinga specializuota technika.
Pamatiniai betono blokeliai
Surenkami pamatų blokeliai naudojami juostinių pamatų ir polinių pamatų rostverko montavimui, taip pat iš jų gali būti surenkamos rūsio sienos. Iš blokelių surenkamų juostinių pamatų montavimui nereikalingi klojiniai, pamatiniai blokeliai būna tikslių matmenų ir greitai sumontuojami, apšiltinamas visas pamatų aukštis.
Juostiniams surenkamiems pamatams reikia dviejų tipų blokelių: pagrindui arba taip vadinamai pagalvei - padui suformuoti reikalingi pilnaviduriai gelžbetonio blokeliai, o rostverkui ar pamato sienai - tuščiaviduriai betono blokeliai. Jų matmenys ir pamato gylis turi būti nurodyti pamatų projekte.
Pamatų pagalvė-padas ir RBB pamatų blokeliai, tinkami juostiniams pamatams ir rostverkui. Gamintojas - GKG-3.
Kai kas nenaudoja pamato pado arba lieja jį iš betono, bet tai nėra patikimiausias variantas, nes betonas gali išsiplauti ar pasislinkti. Bet kuriuo atveju būtina, kad padas būtų dedamas ant tvirto, neįmirkusio grunto ir geriausia tam naudoti specialius pamatinius gelžbetonio padus - pagalves. Dviejų pločių (60 ir 80 cm) gelžbetonio pagalves iš C8/10 betono gamina viena seniausių Lietuvoje gelžbetonio gamyklų - AB „Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3" (GKG-3). Šios įmonės produkcija žinoma seniai, naudojama kone visuose didžiuosiuose ypatinguose Lietuvos objektuose, pradedant Vilniaus televizijos bokštu.
Juostinių pamatų pagalvės gali būti klojamos ištisai arba paliekant tarpus. Tarpai turi būti užpildyti gruntu. Standartiniai GKG-3 pamatų pagalvių matmenys: plotis (B) 60 arba 80 cm, ilgis (L) - 118 cm, aukštis (H) - 30 cm.
Surenkami tuščiaviduriai GKG - 3 pamatų blokeliai (RBB) gaminami trijų standartinių pločių: 20,25 ir 30 cm, ilgis - 50 cm, aukštis - 25 cm. Kadangi šio gamintojo betono blokelių geometrija gana tiksli, jie turi išėmas šonuose, juos nesudėtinga sukloti. Pamatui reikia mažiausiai dviejų eilių, blokeliai klojami perstumiant siūles eilėse.
GKG 3 pamatiniai betono blokeliai - tiesinis ir kampinis.
Blokelių šonuose yra išėmos, per kurias jie sandariai susijungia. Dėl izoliacijos blokelių siūlės reiktų užpurkšti sandarinimo ar montažinėmis putomis. Blokeliai apačioje ir viršuje armuojami vertikalia ir horizontalia konstruktoriaus nurodyto skersmens armatūra, pamato ertmė užliejama betonu. Betono markę irgi turi nurodyti konstruktorius.
Liktinių klojinių pamatai
Polinių pamatų rostverkui naudojami iš polistireninio putplasčio pagaminti liktiniai klojiniai. Jie sudaro lovį, kuriame montuojamas armatūros karkasas ir išbetonuojama gelžbetoninė sija. Klojiniai po betonavimo lieka konstrukcijoje ir apšiltina rostverko apačią bei šonus.
Klojiniai sustatomi virš polių pagal rostverko ašis. Iš polių išleista armatūra sujungiama su rostverko armatūros karkasu. Karkasas pakeliamas ant fiksatorių, kad strypai neliktų prispausti prie polistireninio putplasčio ir aplink juos susidarytų numatytas betono sluoksnis.
Prieš betonuojant klojiniai išlyginami ir sutvirtinami iš šonų. Polistireninis putplastis yra lengvas, todėl veikiamos betono slėgio sienelės gali išsiskėsti arba pasislinkti. Betonas pilamas tolygiai per visą rostverko ilgį ir sutankinamas, kad neliktų tuštumų ties armatūra bei polių jungtimis.
Tokia sistema sumažina medinių arba skydinių klojinių montavimo ir ardymo darbų kiekį. Rostverkas iš karto apšiltinamas iš trijų pusių, todėl vėliau lieka sujungti jo izoliaciją su grindų ir cokolio šiltinimo sluoksniais.
Pamatų drenažo įrengimas
Sklypų savininkai dažnai klaidingai mano, kad statant pastatus žemose vietose, pakanka žemės paviršių pakelti atvežtiniu gruntu. Žemose vietose žemės paviršiui pakelti supilamas gruntas nėra tinkamas pagrindas statiniams su įprastais juostiniais pamatais. Statant šlapiame sklype, pamatų įrengimo būdą teks pasirinkti pasitarus su specialistais. Greičiausiai bus rekomenduota naudoti polinius giliuosius pamatus. Sklype neišvengiamai teks įrengti drenažą, o pamatus tinkamai hidroizoliuoti. Drenažas neleidžia vandeniui kauptis palei pamatus ir sušalusiam juos ardyti.
Drenažą galima pakloti prieš hidroizoliuojant pamatą arba po to, bet visada - prieš užpilant pamatus žeme. Be drenažo ir hidroizoliacijos įrengtus pamatus vėliau gali tekti atkasti, tokių defektų taisymas keblus ir brangus.
Pirmiausia šalia namo pamatų iškasama tranšėja arba naudojama ta pati tranšėja, kaip ir pamatams. Iškastos tranšėjos dugnas sutankinamas ir išklojamas 5 cm žvirgždo ir smėlio sluoksniu. Ant šio sluoksnio klojami drenažo vamzdžiai.
Drenažo gylis - tai atstumas nuo žemės paviršiaus iki drenažo tranšėjos dugno arba drenos apačios. Lengvos mechaninės sudėties dirvožemiuose drenažo gylis mažesnis negu vidutinio sunkumo ir sunkiuose dirvožemiuose. Vidutinio sunkumo ir sunkūs dirvožemiai drenuojami giliau. Sluoksniuotame dirvožemyje drenas reikia įrengti lengvesniame ir laidesniame vandeniui sluoksnyje, kur filtraciniai pasipriešinimai mažesni ir vanduo į dreną patenka lengviau. Vietovėse, kur iškrinta daug kritulių, drenos klojamos sekliau, kad paviršinis vanduo kuo greičiau būtų pašalinamas. Tačiau pernelyg sekliame drenaže žiemą gali susidaryti ledo kamščiai, trukdantys tekėti vandeniui ir ardantys drenažo vamzdžius, todėl drenos turi būti įrengtos giliau šalo zonos. Lietuvoje dirvožemio įšalo gylis vidutiniškai siekia 0,5-0,8 m (mažiausias pajūryje, didžiausias Pietryčių Lietuvoje), o drenažo sistema montuojama 70-150 cm gylyje. Išskirtiniais atvejais vietomis galima sumažinti drenos gylį, tačiau drenos turi būti uždengtos mažiausiai 50 cm grunto sluoksniu, kad sistema būtų apsaugota nuo išorinio mechaninio poveikio.
Priklausomai nuo drenažui naudojamų vamzdžių tipo, skersmens, bendro tinklo ilgio, klojamų drenų nuolydis yra nuo 0,3 iki 3 proc. Drenažo tinklų ilgis ir skersmenys skaičiuojami vadovaujantis faktiniais arba menamais gruntinio ir paviršinio vandens kiekiais šlapiuoju metų laiku (ruduo, pavasaris).
Vanduo į drenažo vamzdžius sutekės geriau, jei juos užpilsime vandeniui laidžiu žvyru. Paskui pilamas smėlio sluoksnis, o tranšėja užkasama įprastu gruntu.
Drenažo įrengimas sklype.
Negalima į drenažo sistemą nukreipti lietaus kanalizacijos, mat dideli vandens srautai ją greit perpildytų. Jeigu sklype aukštas gruntinis vanduo, drenažas reikalingas ir esant gręžtiniams ar poliniams pamatams, net kai pastatas be rūsio. Priešingu atveju prie pamatų besikaupiantis vanduo juos gadina ir gali pakilti į viršų iki pat sienų konstrukcijų.
Drenažiniais vamzdžiais surinkta drėgmė nuteka į vandenį surenkančius šulinius. Tokį šulinį reikia iškasti žemiausioje sklypo vietoje. Vandenį galima sunaudoti daržų ar vejos laistymui. Jeigu netoliese yra griovių ar kanalų, vandenį galima išvesti į juos. Galima įsirengti ir specialų šulinį be dugno. Kuo šulinys gilesnis, tuo geriau. Dugnas užpilamas smėlio ir gargždo užpildu. Kuo mažesnio laidumo gruntas, tuo gilesnis šulinys reikalingas ir tuo storesnis turi būti užpildo storis. Taip drenažo vanduo patenka į gilesnius grunto sluoksnius ir nuvedamas nuo sklypo bei pamatų.
Nuogrindos įrengimas
Kai prie cokolio yra uždara nuogrinda, ant jos ir po ja kaupiasi drėgmė, gatvių druska, kiti teršalai, lietus aptaško cokolių apdailą, ji drėgsta, tampa nešvari, dėmėta, į ją įsigeria ir į paviršių migruoja druskos. Drėgmė su druskomis ir teršalais pro nesandarias vietas gali patekti ir į šiltinimo sistemą, dėl to didėja šilumos nuostoliai.
Drėgmės poveikis cokolio termoizoliacinei sistemai, esant uždarai nuogrindai.
Siekiant išvengti išvardintų blogybių, rekomenduojama prie tinkuojamų cokolių daryti tik atviras vėdinamas ir drenuojamas nuogrindas.
Drėgmės pasišalinimas esant tinkuotai cokolio apdailai ir vėdinamai bei drenuojamai nuogrindai.
Atviros vėdinamos ir drenuojamos nuogrindos formuojamos iš švarių 30-60 mm skersmens akmenų. Ant atvirų vėdinamų ir drenuojamų nuogrindų drėgmės bei teršalų kaupiasi mažiau, mažiau aptaškomas cokolių paviršius, dėl to mažiau genda cokolių apdaila ir šiltinimo sistema. Nerekomenduojama vėdinamoms ir drenuojamoms nuogrindoms naudoti uolienų skaldą arba kitus, ypač smulkius užpildus, nes prie jų kimba ir susilaiko teršalai, ima veistis augmenija. Siekiant išvengti cokoliuose dėmių dėl mikroorganizmų poveikio, botanikai rekomenduoja vengti mineralinės cokolių apdailos. Cokolių apdailai rekomenduojama naudoti medžiagas, turinčias vandenį ir teršalus atstumiančių priedų (silikono, polipropileno ir pan).
Kai prie cokolių tenka daryti betoninių plytelių ar kitokią uždarą nuogrindą, rekomenduojama cokoliams šiltinti naudoti vėdinamą termoizoliacinę sistemą su lakštinių medžiagų apdaila. Iš tokios šiltinimo sistemos per vėdinamą tarpą greičiau pasišalina drėgmė. Tokių cokolių apdaila genda rečiau. Be to, cokolio šiltinimo sistemą galima remontuoti. Jeigu joje atsiranda dėmių, susikaupia apnašų, jas galima nesunkiai pašalinti arba pakeisti apdailos plokštes.
Kai cokolių apdailai naudojamos plytelės, nuogrindos gali būti atviros vėdinamos ir drenuojamos arba uždaros.
Pamatų šiltinimas
Pro pastatų pamatus, išorines rūsių sienas ir cokolius į pastatus skverbiasi šaltis. Dėl to pastatuose gali susidaryti nemažų šilumos nuostolių, apatinėse pastatų konstrukcijose pasitaiko daugiausia nesandarumų.
Kai pastate nėra rūsio, cokolių šilumos izoliacija nuleidžiama iki nuogrindos, bet ne mažiau kaip 600 mm nuo pirmo aukšto grindų šilumos izoliacijos.
Žemiau nuogrindos esančių polistireninio putplasčio plokštėms klijuoti netinka fasadinė klijų tepimo schema. Šiltinimo sistemą, esančią žemiau nuogrindos, veikia kitokios apkrovos nei virš nuogrindos. Sistema, esanti žemiau nuogrindos, yra veikiama pamatų užpildo horizontalaus slėgio ir užpildo nedidelių vertikaliųjų poslinkių, dėl to polistireninio putplasčio plokščių paviršių rekomenduojama tepti klijais ištisai, braukiant šukas vertikaliai. Klijų sluoksnyje reikia vengti uždarų ertmių. Šiltinimo sistemoje neturi užsilaikyti drėgmė. Visais atvejais šiltinami cokolių, pamatų ir rūsio sienų paviršiai turi būti lygūs, švarūs ir sausi. Šiltinant eksploatuojamų pastatų pamatus, mikroorganizmų paveikti paviršiai turi būti gerai nuvalomi ir nuplauti fungicidiniais skiediniais.
Kai atitvarų paviršiai nutepti bitumine hidroizoliacija, šilumos izoliacijai klijuoti prie jų turi būti naudojami alkidiniai arba kiti klijai, gerai sukimbantys su bitumine hidroizoliacija.
Žemiau nuogrindos esančią šiltinimo sistemą veikiančių apkrovų schema.
Žemiau nuogrindos esantį polistireninį putplastį rekomenduojama dengti gumbuota drenavimo ir vėdinimo membrana. Ji apsaugo šilumos izoliaciją nuo mechaninių pažeidimų, teršalų ir drėgmės susikaupimo. Membranos gumbai turi būti nukreipti į polistireninį putplastį. Jei atliekamas eksploatuojamo pastato su įtrauktu cokoliu šiltinimas, cokolio šiltinimo sistemos viršus nuleidžiamas žemyn ≥100 mm.
Fasado ir cokolio šiltinimo sistemų jungtis ties įtrauktu cokoliu.
Jei cokolis išsikišęs, tuomet šiltinimo sistemos viršus iškeliamas aukštyn ant sienos ≥100 mm ir papildomai dedamas šilumos izoliacijos intarpas. Tai darytina siekiant išvengti šiluminio tiltelio ir apsaugoti nuo šalčio prie cokolio esančias pirmo aukšto grindis. Jei šilumos izoliacija nenuleidžiama, ties cokolio viršumi į patalpas gali skverbtis ne tik šaltis, bet ir užsiveisti pelėsiniai grybai.
Fasado ir cokolio šiltinimo sistemų jungtis ties išsikišusiu cokoliu.
Šiltinimo sistemos apačioje, esančioje žemiau nuogrindos, polistireninio putplasčio briauną rekomenduojama daryti stačiakampę, t.y., nepjauti jos įstrižai, o tiesiai. Taip nupjovus po polistireninio putplasčio plokštėmis su stačiakampėmis briaunomis susidaro ertmės ir dėl to nėra iškilnojimo nuo šalčio pavojaus.
Užpildų išsidėstymas prie pamatų polistireninio putplasčio plokštėmis:
a) polistireninis putplastis su stačiakampe apatine briauna (rekomenduojamas variantas);
b) polistireninis putplastis su įstriža apatine briauna.
Juostinius pamatus geriausia šiltinti iš lauko pusės gniuždymui atspariomis polistireninio putplasčio (EPS) plokštėmis. Standartiniams atvejams tinkamiausios yra EPS 100
Jei šias plokštes veiks 3 tn/m2 slėgis, po 50 metų bus tik 2 proc. ar net mažesnė valkšnumo deformacija, t.y., galima teigti, kad plokščių geometrija išliks nepakitusi.
Jei šalia pamato yra pravažiavimo kelias ar sunkus molingas gruntas, rekomenduojama naudoti EPS 150 plokštes.
Tikslią pamatų apšiltinimo plokščių specifikaciją ir termoizoliacinio sluoksnio storį nurodo konstruktorius.
Juostinio pamato ir cokolio šiltinimas
Plokštėmis apšiltinamas pamatas ir cokolis.
Juostinio pamato šiltinimas.
Rostverko ir cokolio šiltinimas tinkuojama termoizoliacine sistema.
Gręžtinių polinių pamatų rostverko šiltinimui naudojamos tokios pat putplasčio plokštės, šiltinimo principas toks pat kaip ir juostinių pamatų, tik rostverko apačioje, ant išlyginto ir sutankinto grunto yra klojamos polistireninio putplasčio juostos šilumos tilteliams iš grunto eliminuoti.
Kai pastato išoriniai rostverkai ar kiti pamatai įgilinami mažiau nei maksimalus įšalo gylis, prie jų jungiami pastato vidiniai rostverkai ar kiti pamatai taip pat šiltinami ≥1 m atstumu nuo išorinio rostverko.
Išorinis ir vidinis rostverko apšiltinimas.
Kad nesusidarytų šilumos tiltelis, šiltinant iš vidaus reikia sujungti rostverko ir grindų ant grunto termoizoliacijos sluoksnius.
Pamatų hidroizoliacija
Požemines konstrukcijas veikia ir kapiliarinė grunto drėgmė, ir paviršinis lietaus vanduo. Paparsčiausias būdas apsaugoti pamatus nuo drėgmės - vertikaliai ir horizontaliai nutepti juos bitumine mastika. Kartais naudojama ir drenažinė membrana. Drenažinė membrana „nutraukia" perteklinę drėgmę, apsaugo bituminę mastiką nuo pažeidimų judant gruntui, nuo augalų šaknų ir kitų panašių pažeidimų. Tačiau paprasta bituminė mastika per ilgą laiką tampa nesandari. Yra modernesnių specialių hidroizoliavimo medžiagų, pasirenkant reikia atsižvelgti tiek į pamatų paviršių, tiek į planuojamą šiltinimo medžiagą.
10 dažniausių pamatų įrengimo kaidų
Pamatų įrengimas - vienas iš atsakingiausių namo statybos darbų, pamatai yra svarbiausia laikančioji namo konstrukcija ir jų įrengime padarytas klaidas ištaisyti kainuoja labai brangiai ar iš viso neįmanoma. Individualių namų statyboje dažniausiai naudojami gręžtiniai poliniai pamatai.
Pamatų kaina sudaro nuo 5 iki 10 proc. visos namo kainos, įskaičiuojant hidroizoliaciją, apšiltinimą bei kitus pamatų paruošimo darbus. Pamatų tipą bei įrengimo būdą apsprendžia namo masė, t.y., jo svoris, apkrovos, ir pagrindas, į kurį remiasi statinys. Pamatų įrengimas lengvame grunte sunkaus namo masei bus brangesnis, o sunkesniame, tvirtame grunte lengvo namo pamatai kainuos pigiau. Įrengiant gręžtinius polinius pamatus dažniausiai pasitaikančios klaidos yra:
1 klaida - neatlikti aikštelės paruošimo darbai
Kalbėdami apie paruošiamuosius pamatų įrengimo darbus, pamatininkai turi omenyje privažiavimo kelią ir namo statybos vietos aikštelę. Technikai privažiuoti reikalingas kelias, o namo statybos aikštelės vietoje turi būti nukastas iš išlygintas gruntas, jis turi būti laidus vandeniui, vanduo turi nutekėti į visas puses, gruntas po namu neturi būti įmirkęs. Jei vyrauja sunkus gruntas, plotas užpilamas laidžiu vandeniui gruntu.
Po namu rekomenduojama supilti laidų vandeniui gruntą.
Jeigu sklype yra nuolydis, aikštelės paruošimas yra sudėtingesnis ir gali kainuoti daugiau nei pamatai. Rengiant namo statybos aikštelę reiktų žinoti, kur bus kiti pastatai, daržas, nes nukasant derlingą juodžemį jį galima iš karto supilti reikalingose sklypo vietose.
2 klaida - neparengtas pamatų projektas
Neretai statytojas iš architekto gauna gražias namo vizualizacijas, bet projekte nebūna konstruktoriaus pasirašyto pamatų projekto. Atsakingi pamatų rengėjai darbus vykdo tik turėdami konstruktoriaus brėžinius ir skaičiavimus.
Daugeliui atrodo, kad pamatams įrengti projektas nebūtinas, tačiau tai klaidingas įsitikinimas. Pamatų planą arba projektą rengia inžinierius konstruktorius, jis pasirašo ir yra atsakingas už pateiktus sprendinius, tuo pačiu garantuodamas, kad dėl pamatų konstrukcijos jokių problemų nebus. Pamatų apkrovas skaičiuojantis konstruktorius remiasi geologinių tyrimų ataskaita ir antžeminės statinio dalies projektu, todėl jam turi būti pateikti geologiniai sklypo tyrimai ir pastato projektas.
3 klaida - pasirenkamas tipinis pamatų projektas
Net ir nedideliame plote grunto sudėtis gali būti skirtinga, todėl kaimyno pamatų ar tipinis pamatų projektas netiks. Kiekvienam pastatui turi būti rengiamas individualus pamatų planas.
4 klaida - neįrengiamas drenažas pamatų perimetru ir pamatų hidroizoliacija
Drenažas aplink pamatus reikalingas tuo atveju, jei gruntas mažai laidus vandeniui, nes įdrėkęs ir sušalęs jis deformuoja pamatus. Vertikali pamatų išorės hidroizoliacija nebūtina, o horizontali pamatų hidroizoliacija reikalinga visais atvejais, kad drėgmė nepasiektų sienų konstruktyvo.
5 klaida - per mažas rostverko aukštis
Lietuvoje vyrauja drėgnas klimatas ir namo grindų lygis turi būti aukščiau, negalima projektuoti išėjimo iš namo tiesiai į pievelę.
6 klaida - netinkama pamatų pagrindo kokybė
Didžiausios pastato apkrovos tenka ne pamatų viršui, bet pagrindui. Tiek juostinio, tiek gręžtinio pamato dugnas turi būti pakankamai tvirtas.
7 klaida - nebūtina šiltinti gręžtinių pamatų polių
Gręžtinių pamatų polių iš esmės apšiltinti neįmanoma, geriau pakelti grindų lygį ir jas apšiltinti sujungiant jų apšiltinimą su išorės sienų termoizoliacijos sluoksniu. Polistireninio putplasčio plokštės tarp polių turi daugiau amortizacinį poveikį, neleidžiantį įšalui deformuoti rostverko.
8 klaida -armatūra remiasi į rostverko klojinius
Rostverko stiprumas priklauso nuo dviejų dalykų - betono markės ir armatūros padėties. Labai svarbu išlaikyti apsauginį sluoksnį, kad armatūra nesiremtų į klojinį ir iš apačios, ir iš viršaus. Poliuose galima armuoti tik viršutinę dalį, kuri veikiama įšalo.
9 klaida - nepakankamas rostverko betonavimo greitis
Į rostverko klojinį pilamas betonas, geriausia, jei užpilamas iš vieno atvežimo. Skaičiuojant betono kiekį reiktų pridėti 5-10 proc., nes vibruojamas jis natūraliai suslūgsta. Betono sluoksnis virš armatūros turi būti 3-5 cm storio, betonas suvibruojamas, išlyginamas rostverko viršus. Karštomis dienomis betoną reikia laistyti. Normaliomis sąlygomis betonas džiūsta apie savaitę laiko, mūro darbus geriausia pradėti po 2 savaičių, kuomet betonas būna pasiekęs 90 proc. tvirtumą.
10 klaida - vidinis pamatų plotas užpilamas vandeniui nelaidžiu gruntu
Po grindimus turi būti vandeniui laidus gruntas, kuris nekaupia drėgmės. Geriausiai tinka smėlis, žvyras. Prieš užpilant gruntą išvedžiojami komunikacijų vamzdžiai.
ASA.LT, UAB "Kauno šilas", GKG-3 informacija
